Visko noriu greitai, dabar. Ruduo lėtas ir sunkus. Vakar medituodama pajaučiau, kokios pilnos gali būti rankos ir kiek daug galiu panešti. Nors vis dar labai bijau tamsos. Bijau, kad šviečiančiu sniegu ir sąstingiu ateis žiema.

Pažadu sau, kad tada manęs čia nebus. Lipsiu į dangų, kvėpuosiu karščiu ir kalbėsiu maldą apie nesibaigiančias keliones į saulę. Vis plačiau ir piečiau. Vis kažkur kitur. Nežinau, kaip viskas baigsis.

Esu ieškotoja. Nežinau.

Viskas laikina.

Dabar seku dangų. Visai nebijau mirti. Galėčiau sutrupėti į gabalus iš laikinumo ir nežinojimo. Iš didžiausios meilės. Nes viskas nyksta švieselėmis ir tirpsta sniegu. Nes giliausią naktį nubudusi galiu pasakyti, kad labai labai myliu.