Praėjus pusmečiui po tapybos stovyklos, įsikvėpiu ir po truputį imu ruoštis vasarai. Mintyse ir užrašinėse jau piešiu vasaros stovyklų žemėlapius ir programas, vis klausdama savęs, kaip išjausti šį laiką drobėse, kad būtis taptų lengvesnė ir šviesesnė.

Tapyba kaip bendrystė

Jau daugiau nei dvejus metus norinčius kurti vedu per tapybą ir vis jaučiu, kad per mažai apie šią savo veiklą pasakoju. Gal dėl to, kad ją taip stipriai pamilau ir nenoriu visiems išdalinti.

Dažnai galvoju, kad daugeliu atvejų ryšiai ir bendrystė su kitais yra prasmingesni nei kurti sau, apie save, kad ir kaip man tai būtų svarbu. Tikiu, kad galia kurti gimsta dalijantis.

Vakar po užsiėmimo su dabar jau artima bičiule dėkojome viena kitai – už tai, kad nutiko tapyba ir mes susitikome. Kartais per akademinę valandą visos grupės drobėse neatsiranda nieko apčiuopiamo, tačiau ištirpsta dienos sunkumas, ratu keliauja matyti filmai, prisiminimai, tyliai įgarsinamas susirūpinimas pasauliu. Būna dienų, kai studija virsta magišku apsauginiu burbulu, kuriame galime būti pažeidžiami ir tikri. Stebiuosi, kiek daug gali būti užkoduota viename potėpyje žmogaus, kuris gyvenime netapė.

Saugi vieta

Akademijoje tikriausiai sakytų: „nesąmonė tapyti miškelius“. Tačiau aš tikiu, kad juos ištapius tiek, kiek reikia, atsiveria daug gilesnis ir tankesnis miškas. Laisvė ne visiems greitai įkandama. Pirmoji pamoka pati sunkiausia – išjungti protą ir tiesiog žaisti, leisti rankai judėti taip, kaip kvėpuojame: be formos, be tikslo. Jei šis budizmu grįstas vedimas vis tiek nutiesia takelį į žalią lapiją, aš visada prisimenu, iš kur mes atėję ir kur taip stipriai norime sugrįžti.

Antroji užduotis – surasti savo saugią vietą.

Jei reikėtų nutapyti savąją, ji būtų pulsuojantis gyvybės ratas, kuriame visos formos vienaip ar kitaip susijusios. Mano saugi vieta – nenutrūkstantis ryšys su žmonėmis, kurį gyvenime man taip sunku megzti. Per dvejus tapybos mokymo metus pati mokiausi pažinti, įsileisti ir atsiverti. Bendrystė mane atgaivina. Jaučiu, kaip ji gydo, moko su meile ir jautrumu išgirsti bei priimti kitą. Be jos, tikriausiai niekada nebūčiau surengusi pirmosios tapybos stovyklos.

Ruošiuosi šios vasaros stovykloms

Tris dienas trukusioje stovykloje su dvylika bendraminčių sukūrėme šiltą, saugią erdvę, kurioje nebuvo baisu jausti, dalintis ir apkabinti. Nors tapyba buvo šio susitikimo esmė, į ją keliavome lėtai – tyrinėdami laiką, erdvę, kalbindami vandenį ir medžius. Vienas kitą padrąsindami, dalijomės mintimis apie tai, kas iš tiesų yra ši būtis. Kažkokiu stebuklingu būdu tapyba tapo ne tik vaizdu, bet ir balsu – būdu pasakoti iš giliai.

Jaučiu, kad būtent ten, į tą gelmę, dabar veda ir naujieji kūrybos namai. Ši stovykla tapo pradžios simboliu – tokios, apie kurią svajojau daugybę metų. Ji atvėrė man ypatingą, naujų patyrimų kupiną lauką, kuris artimiausiu metu pakeis baltas studijos sienas ir taps dar viena vieta kūrybai ir bendrystei. Įkvėpta žinojimo, kad rodos tokia paprasta ir ne į rezultatą orientuota veikla, turi tokią galią sujungti, aš su nekantrumu laukiu ir ruošiuosi šios vasaros stovykloms. Apie jas papasakosiu jau visai greitai.

Dabar labiausiai noriu padėkoti visiems, kurie ateina į tapybą ir kūryboje leidžia sau augti. Lydėti jus šiame procese man didelė dovana, kurią, tikiu, išsaugosiu.

Dalinuosi fotografijomis iš rugsėjo mėnesį vykusio tapybos stovykloje Panemunės pilyje.