suku suku
vis kryžiukais
tikėdamasi vėl
išsidėliot jaustukais

susiklijuot
dejuot ir dūkti
kad nuo sienų
paveiksliukais
birtų sielos
kaip žvaigždutės

iš tamsos per liežuvius
saujomis drėgnų degtukų
dulkės pagalvėlių
susitrintų gabaliukais

ir riaumotų aštrūs liūtai
dantimis
primintų šventą gurų
kuris mokė
kaip sutikt mėnulį
ir kurį suvalgė
nuogos salos
pilnos hipių

suku suku
vis kryžiukais
akyse aš nemačiau
dar nei vienos
širdutės