LRT Klasika laidoje „Be kaukių“ kalbu apie parodą „Akmuo Pienas Širdis“, kūrybos kelią ir miegą mašinų stovėjimo aikštelėse. Kviečiu klausytis.

Šis laikas man dovanoja naujų ir ne visada patogių įšūkių. Vienas jų – kalbėti. Neslėpsiu, iki mėgavimosi pasakojimo apie savo darbus ir save procesu dar greičiausiai teks nueiti nemažai kelio. Tik per pamokas augame – viena tokių buvo vakarykštis mano interviu tiesioginiame laidos „Be kaukių” eteryje.

Nors šioje nuotraukoje spinduliuoju pasitikėjimu savimi (Andriaus dėka, žinoma), bet kalbėti man sudėtinga ne tik dėl disleksijos – dėl kurios sunkiai formuluoju sakinius, renku žodžius – bet ypač sunku kalbėti temomis, kurios man pačios svarbiausios. Būtent dėl to jas dažnai palydi pauzės.

Atrodo galėčiau tiek daug pasakyti! Galbūt todėl ir renkuosi tapybą. Ką labiausiai skauda ir ką labiausiai myliu – to į žodžius nesutalpinsi.

Išėjo visai be kaukių, ne Ara, o Radvilė. Kviečiu klausytis!